„Plungės žinios“ sausio 9, Trečiadienis, 2019
Lietuvių liaudies išmintis byloja: „Nedėk mėšlo, kur vandenį geri“. Vis dėlto kai kurių piliečių ši išmintis nepasiekia. Lietuva beveik unikali pasaulyje – praktiškai visi gyventojai turi galimybę naudotis švariu vandeniu, kuris neretai vadinamas lietuvišku auksu. Tačiau kai kalba pasisuka apie to aukso apsaugą, – dar yra kur pasitempti. Didžiausia šiuo metu bėda – vietinė kanalizacija arba paprasčiausios fekalijų duobės, kurioms ruošiamas apynasris.
Lietuva, tapusi Europos Sąjungos (ES) nare, įsipareigojo atlikti namų darbus – per tam tikrą laikotarpį įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Vienas iš jų – kokybiška vandenvala. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į aplinkos apsaugą, bet negalima pamiršti, kad aplinkos būklė itin stipriai susijusi ir su žmonių sveikata. Tose vietose, kur nėra vandenvalos sistemų, nuotekos dažniausiai išpilamos į nesandarias pačių gyventojų įsirengtas nuotekų duobes, todėl jos gruntiniais vandenimis vėl grįžta į nuotekas išpilančių žmonių arba jų kaimynų šulinius. Dar blogiau, kai nuotekos tiesiog pilamos į upes: taip jos ne tik patenka į gruntinius vandenis, bet ir teršia upes, apnuodija žuvis, kurios vėliau pasiekia mūsų stalą.
Apie vandenvalos problemas paklausus Plungės rajono savivaldybės Vietos ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo Arvydo Liutikos, jis atsakė, kad Plungės rajono savivaldybės lauko tualetų savininkai į nuotekų tvarkymą kol kas žiūri labai atsainiai. „Dažniausiai lauko tualetais naudojasi garbaus amžiaus gyventojai, kurie nenori net girdėti apie tai, kad būtina jungtis prie centralizuotų tinklų arba įsirengti ir naudoti individualius valymo įrenginius. Šie žmonės nesijungimą prie tinklų motyvuoja tuo, kad iki amžiaus galo jiems užteks to, ką turi, ir nemato reikalo veltui švaistyti pinigų. Be to, iš varganų pensijų gyvenantys senjorai neturi tam lėšų. Mat įsirengti vietinę nuotekų tvarkymo sistemą mažiausiai kainuotų 1–1,5 tūkst. eurų, o jei norima kokybiškos, atitinkančios europinius standartus, tektų pakloti ir visus tris tūkstančius“, – apie tai, kad sunkiai besiverčiantiems žmonėms atlikti šiuos darbus tampa tikrai neįmanoma misija, kalbėjo A. Liutika.
Be to, kaip sakė vedėjo pavaduotojas, pas tėvus kartą per metus iš užsienio šalių grįžtantys pasisvečiuoti vaikai taip pat nemato čia jokios problemos, mat nesiruošia ilgiau užsibūti Lietuvoje ar likti čia gyventi.
Kadangi, kaip dažnai būna, sprendimas atsiremia į pinigus, pasak A. Liutikos, didelis vaidmuo tenka Savivaldybei, bet ši įstaiga neturi nei tiek lėšų, nei galimybių visiems, turintiems lauko tualetus arba vadinamąsias fekalijų duobes, įrengti individualius nuotekų valymo įrenginius ar padėti prisijungti prie centralizuotų tinklų.
„Gyventojai apie naują nuotekų tvarkymo sistemą puikiai žino. Tad jie turėtų būti geranoriški ir suprasti, kad tvarkytis vis dėlto reikia. Šiuo metu nuotekų sistemoms tvarkyti Savivaldybė yra gavusi 100 tūkst. eurų. Šie pinigai skirti tik sunkiai besiverčiančioms ir socialiai remtinoms šeimoms. Artimiausiu metu įsirengti nuotekų valymo sistemas ruošiamasi padėti penkioms plungiškių šeimoms, gyvenančioms M. K. Čiurlionio, P. Genio, S. Daukanto, Žemaičių ir Palankės gatvėse, bei vienai varkališkių šeimai, gyvenančiai Kaštonų gatvėje. Tikiuosi, kad didelę dalį gyventojų ateityje pavyks prikalbinti galiausiai atsisakyti vietinių kanalizacijos duobių bei nuotekas tvarkyti šiuolaikiškai ir ekologiškai. Čia nemažai pasitarnautų ir švietimas – jeigu gyventojai suvoktų, kad netvarkingai tvarkomos nuotekos pirmiausia yra jų aplinkos ir sveikatos problema, situacija iš karto pasikeistų“, – apie pagalbą įrengiant nuotekų sistemas ir žmonių sąmoningumą kalbėjo A. Liutika.
Kaip sakė Vietos ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas, jungtis reikia, tvarkytis būtina, bet tikrai neįmanoma priversti žmogaus to padaryti, jei jis nenori. „Nepatovėsime prie kiekvieno lauko tualeto, neatvesime kiekvienam reikalingo vamzdžio. Be to, ir bausti neturime teisės. Tai būtų tas pats, kaip nubausti už tai, kad gyventojas žiemos metu išėjo į lauką neapsiavęs ir sušlapo kojas. Juk bausti už tai būtų absurdiška“, – šmaikštavo Vietos ūkio skyriaus pavaduotojas, paklaustas apie gyventojams, kurie nesitvarkys nuotekų sistemos, taikomas bausmes.
Tačiau iš žiniasklaidos šaltinių žinome, kad ši 2019 metų gegužės 1 dieną įsigaliosianti tvarka numato įspėjimus ir baudas gyventojams, kurie nesiims priemonių savo lauko tualetų klausimui išspręsti.
„Atkreiptinas dėmesys, kad asmenys, per nustatytą laikotarpį nesudarę sąlygų prisijungti prie viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, regioninio viešojo geriamojo vandens tiekėjo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, atsakytų pagal Administracinių nusižengimų kodekso 332 straipsnį. Iš pradžių būtų skiriamas tik įspėjimas, o pakartotinai prasižengus, skiriama bauda“, – rašoma įstatymo projekto aiškinamajame rašte.
Bauda siektų nuo 70 iki 100 eurų, tačiau tiek jos, tiek įspėjimo skyrimas numatomas tik nuo 2030 metų.
„Tai nėra prievarta, bet žmonės turi sąmoningai suprasti, kad į nuotekas patenka skalbimo priemonės, indų plovimo priemonės. Tai be galo agresyvios medžiagos, kurios po to gali turėti ypatingą poveikį sveikatai. Nuotekų tvarkymosi procedūra jau pradėta, bet laukia dar labai daug darbo. Tam tikra atsakomybės dalis tenka ir Savivaldybei, nes ji administruoja, jos įmonės teiks paslaugas. Tad ji ir turės aktyviau užsiimti šia veikla. Aplinkosaugininkai turės patikrinti tuos vartotojus, kurie nesijungia, turi duobes, ar jos atitinka reikalavimus. Reikės atlikti begales kitų darbų, ir kaip viskas bus, dar neaišku“, – dar kartą pabrėžė A. Liutika ir pridūrė, kad daugelis gyventojų turi įsidiegę valymo įrenginus, tačiau nė vienas neatitinka centrinių valymo įrenginių išvalymo lygio.
Aplinkos ministerijos atstovai pripažįsta, kad didžiausia kliūtis naujiems centralizuotų sistemų vartotojams atsirasti – finansai: tiek pasijungimo prie tinklo kaina, tiek mėnesiniai mokesčiai už naudojimąsi. Lietuvoje privati ir valstybinė nuosavybė – griežtai atskirta. Todėl ES ir valstybės lėšomis finansuojami vandentiekio ir nuotekų tvarkymo tinklai gali būti privesti tik prie gyventojo valdos ribos. Tolesnis prisijungimas – jau gyventojo rūpestis. Vienos savivaldybės taiko įvairius kompensacijos mechanizmus – kompensuoja dalį arba net visas išlaidas, kitos tam neskiria papildomų lėšų, todėl prisijungimo rodikliai ir mažesni.
Tačiau, kaip sakė A. Liutika, naujuose gyvenviečių kvartaluose besikuriantys naujakuriai yra supratingi ir sąmoningi piliečiai. Statant nuosavus namus, jie didžiulį dėmesį skiria nuotekų valymo įrenginiams įsidiegti. „Džiugu, kad ne visi numoja ranka į svarbiausią dalyką – mūsų sveikatą, stengiasi išsaugoti aplinką sau bei savo vaikams. Tokių piliečių atsiranda vis daugiau“, – puikiai besitvarkančiais Plungės rajono gyventojais džiaugėsi A. Liutika.
Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: „Aplinkosauga turi tapti asmenybės dalimi, tuomet problemos spręsis savaime“. Kai atsiras suvokimas, kad galiausiai paties į aplinką „netyčia“ išleistos fekalijos atsidurs tavo vaikų ar tavo paties lėkštėje, greičiau atsiras ir papildomų lėšų joms sutvarkyti.
Edita LUKIENĖ